Atviras Kodas

„Atviro kodo“ sąvoka

„Atvirasis kodas“ reiškia ne tik galimybę gauti išeitinį kodą. „Atvirojo kodo“ programinė įranga vadinama ta kuri atitinka šiuos kriterijus:

1. Laisvas perplatinimas

Licenzija neturi uždrausti kam nors parduoti ar perduoti programinės įrangos kaip programinės įrangos distribucijos dalies, kurią sudaro programos iš kelių skirtingų šaltinių. Licenzija neturi reikalauti honoraro ar kokio kito mokesčio už tokį pardavimą.

2. Išeitinis kodas

Programa privalo turėti išeitinį kodą bei turi leistis platinimą išeitiniu kodu, o taip pat sukompiliuota forma. Jei kažkuri dalis neplatinama su išeitiniu kodu, turi būti aiškiai apibrėžtos galimybės įsigyti atvirajį kodą apmokant ne daugiau nei motyvuotas kopijavimo išlaidas, arba labiau priimtinai - atsisiunčiant internetu nemokamai. Išeitinis kodas turi būti pateiktas forma, kuria bet koks programuotojas galėtų jį modifikuoti. Tyčinis kodo modifikavimas, kuris suklaidintų programuotoją yra draudžiamas. Tarpinės formos, tokios kaip preprocesoriaus ar transliatoriaus rezultatai yra neleidžiamos.

3. Išvestiniai darbai

Licenzija turi leisti atlikti modifikacijas bei kurti išvestinius darbus, o taip pat turi leisti tuos darbus platinti su tokia pat licenzija kaip ir išeitinis kodas.

4. Autoriaus išeinamojo kodo neliečiamumas

Licenzija gali uždrausti platinti modifikuotą išeinamajį kodą, tiktai tuo atveju, jei ji leidžia platinti originalų kodą kartu su pataisymų failais (patches), kurie leistų modifikuoti galutinį produktą kompiliacijos metu. Licenzija privalo aiškiai leisti iš modifikuoto išeinamojo kodo sukompiliuotų programų platinimą. Licenzija gali reikalauti, kad modifikuoti produktai turėtų kitokį pavadinimą ar versijos numerį, nei autoriaus originalus produktas.

5. Jokios diskriminacijos prieš asmenis ar grupes

Licenzija neturi diskriminuoti jokio asmens ar asmenų grupės.

6. Jokių apribojimų panaudojimo sritims

Licenzija neturi uždrausti programos naudojimo tam tikroje specifinėje srityje. Pavyzdžiui licenzija negali uždrausti naudoti programos komerciniams tikslams, arba genetinių tyrimų atlikimui.

7. Licenzijos platinimas

Teisės ir pareigos apibrėžtos šioje licenzijoje, turi liesti visus, kuriems yra išplatinama programinė įranga ar jos išeitinis kodas. Ši licenzija neturi būti platinama su kokia nors kita papildoma licenzija, kurią būtų privaloma vykdyti arba su ja sutikti.

8. Licenzija neturi būti specifinė produktui

Teisės priskirtos programai neturi priklausyti nuo to ar ji yra programinio paketo (distribucijos) dalis. Jei programa yra atskirta nuo programinio paketo ir panaudota ar išplatinta sutinkant su programos licenzijos sąlygomis, visos šalys, kurioms programa yra išplatinta turi gauti tokias pačias teises, kaip ir tie, kurie gauna programą kartu su visu programiniu paketu.

9. Licenzija neturi riboti kitos programinės įrangos

Licencija neturi riboti programinės įrangos platinamos kartu su licencijuojamomis programomis. Pavyzdžiui, licencija neturi reikalauti, kad visa programinė įranga platinama toje pačioje laikmenoje privalėtų būti atvirojo kodo (angl.: Open Source).

10. Licencija turi būti neutrali technologijų atžvilgiu

Nei viena licencijos sąlyga neturi priklausyti nuo individualios technologijos ar naudojamos sąsajos tipo.

Laisvos programinės įrangos apibrėžimas

Mes palaikome šį laisvos programinės įrangos apibrėžimą norėdami tiksliai parodyti, kokia turi būti programinė įranga, kad ji būtų laikoma laisva.

Esminė „Laisvos programinė įrangos“ savybė yra laisvė, ne kaina. Norint teisingai suprasti šią savoką, žodį „laisva“ reikia suprasti, kaip „žodžio laisvę“, o ne kaip „nemokamą alų“.

Laisvoje programinėje įrangoje svarbiausias dalykas yra naudotojo laisvė naudoti, kopijuoti, platinti, išstudijuoti, modifikuoti ir tobulinti šią programinę įrangą. Tiksliau, ji apibrėžia keturių rūšių laisvę, šios programinės įrangos naudotojams:

• Laisvė naudoti programą bet kokiems tikslams (laisvė 0).
• Laisvė išstudijuoti programos veikimą bei pritaikyti ją savo reikmėms (laisvė 1). Tam būtinas priėjimas prie pradinių programos tekstų.
• Laisvė platinti kopijas, tam, kad galėtumėte pagelbėti savo kaimynui (laisvė 2).
• Laisvė tobulinti programą ir išleisti šiuos patobulinimus į viešumą, kad iš to turėtų naudos visa bendruomenė (laisvė 3). Tam būtinas priėjimas prie pradinių programos tekstų.

Programa laikoma laisva programine įranga, jeigu naudotojai turi visas šias laisves. Taigi, jūs turite galėti laisvai platinti kopijas bet kam ir bet kur, tiek atlikus pakeitimus, tiek be jų, tiek dykai, tiek ir imdami mokestį už platinimą. Laisvė atlikti šiuos veiksmus reiškia, kad jūs tam neturite gauti ar nusipirkti jokio leidimo.

Jūs taip pat turite galėti laisvai modifikuoti šią programinę įrangą ir naudoti šiuos pakeitimus asmeniniams reikalams, net niekam nepranešant, kad jie egzistuoja. Jeigu paskelbiate šiuos pakeitimus, jūs neprivalote kam nors konkrečiai ar kažkokiu konkrečiu būdu apie tai pranešti.

Laisvė naudoti programą tai yra laisvė bet kokiam asmeniui ar organizacijai naudoti šią programą bet kokios rūšies kompiuterinėje sistemoje, bet kokioms užduotims atlikti, neprivalant vėliau apie tai pranešti jos kūrėjams ar kažkokiam kitam subjektui.

Į laisvę platinti kopijas įeina dvejetainė arba vykdomoji programos forma, o taip pat ir pradinis tekstas, tiek modifikuotų, tiek nemodifikuotų versijų. (Programų platinimas vykdomąja forma yra būtinas tinkamai įdiegtoms laisvoms operacinėms sistemoms.) Nieko baisaus, jei tam tikrai programai nėra būdo pagaminti jos dvejetainę ar vykdomąją formą (nes ne visos programavimo kalbos turi šią funkciją), bet jūs turite turėti laisvę platinti programą šiomis formomis, jei rasite ar sukursite būdą tai padaryti.

Tam, kad laisvė daryti pakeitimus bei išleisti patobulintas versijas būtų reikšminga, turite turėti priėjimą prie programos pradinio kodo. Todėl, pradinio kodo prieinamumas yra būtina laisvos programinės įrangos sąlyga.

Vienas svarbus programos modifikavimo būdas yra prie jos prijungti prieinamas laisvas paprogramas ir modulius. Jei programos licencijoje nurodoma, kad negalite prijungti esamo modulio, kad tam jums turi priklausyti bet kokio pridedamo kodo autorinės teisės, tai ši licencija yra per daug varžanti, kad būtų laikoma laisva. Tam, kad šios laisvės būtų tikros, jos turi būti neatšaukiamos tol, kol jūs nedarote nieko neteisingo; jeigu šios programinės įrangos kūrėjas turi galią panaikinti licenciją, be jūsų įsikišimo, programinė įranga nėra laisva.

Tačiau, kai kurių rūšių taisyklės susijusios su laisvos programinės įrangos platinimu yra priimtinos, kada jos nekonfliktuoja su pagrindinėmis laisvėmis. Pavyzdžiui, taip vadinama „copyleft“ (suformuluota labai paprasta) taisyklė, kai perplatindami programą, jūs negalite pridėti apribojimų, atimančių kitų žmonių teises į pagrindines laisves. Ši taisyklė neprieštarauja pagrindinėms laisvėms; priešingai, ji jas saugo.

Jūs galėjote nusipirkti laisvos programinės įrangos kopijas, ar gauti jas dykai. Bet nepaisant kaip gavote tas kopijas, visada turite teisę šią programinę įrangą kopijuoti bei modifikuoti, ir netgi šias kopijas parduoti.

„Laisva programinė įranga“ nereiškia „nekomercinė“. Laisva programa turi būti prieinama komerciniam naudojimui, komerciniam vystymui bei komerciniam platinimui. Komercinis laisvos programinės įrangos kūrimas jau nebėra neįprastas reiškinys; tokia laisva programinė įranga yra labai svarbi.

Taisyklės nurodančios kaip supakuoti modifikuotą versiją yra priimtinos, jei jos iš esmės nevaržo jūsų laisvės išleisti modifikuotas versijas ar laisvės padaryti ir naudoti modifikuotas versijas privačiai. Taisyklės „jeigu padarote versija prieinamą šiuo būdu, taip pat turite padaryti ją prieinamą ir šiuo būdu“ taip pat gali būti priimtinos, su ta pačia sąlyga. (Nepamirškite, kad tokia taisyklė vis tiek jums palieka pasirinkimą ar iš viso išleisti jūsų versiją.) Taisyklės reikalaujančios viešai publikuojamų versijų pradinio kodo išleidimo naudotojams, taip pat priimtinos. Taip pat priimtina, kad licencija reikalautų, kad jums viešai išplatinus modifikuotą versiją ir ankstesniam kūrėjui paprašius šios kopijos, jūs turėtumėt jam ją nusiųsti arba parodyti savo pakeitimus.

GNU projekte mes naudojame „copyleft“ teisiškai saugodami šias laisves visiems. Bet taip pat egzistuoja ir ne „copyleft“ programinė įranga. Tikime, kad yra svarbių priežasčių dėl kurių geriau naudoti „copyleft“, bet jeigu jūsų programa yra ne „copyleft“ laisva programinė įranga, mes vistiek galime ją naudoti.

Kartais valdžios eksporto kontrolės reguliavimas ir prekybos sankcijos gali suvaržyti jūsų laisvę platinti programos kopijas tarptautiniu mastu. Programinės įrangos kūrėjai negali pašalinti ar išvengti šių apribojimų, bet ką jie gali ir turi padaryti, tai atsisakyti priimti jas kaip programinės įrangos naudojimo sąlygas. Tokiu būdu, šie suvaržymai neįtakos žmonių esančių už šios valdžios jurisdikcijos ribų veiksmų.

Dauguma laisvos programinės įrangos licencijų yra paremtos autorinėmis teisėmis, be to, autorinių teisių dėka yra ribos kokių rūšių reikalavimus jos gali iškelti. Jeigu autorinėmis teisėmis paremta licencija paiso aukščiau nurodytų laisvių, vargu ar ji gali sukelti kokių nors problemų, kurių niekada nesitikėjom (tačiau taip kartais nutinka). Tačiau, kai kurios laisvos programinės įrangos licencijos yra paremtos kontraktais, o kontraktai gali sukelti daug daugiau galimų suvaržymų. Tai reiškia, kad yra daug atvejų, kai tokia licencija gali būti nepriimtinai varžanti ir ne laisva.

Mes negalime pateikti visų nepriimtinų galimų kontraktų sukeliamų apribojimų. Jeigu kontraktu paremta licencija suvaržo naudotoją kokiu nors neįprastu būdu, kuriuo autorinėmis teisėmis paremta licencija suvaržyti negali, bei kuris čia nėra paminėtas kaip teisėtas, mes turėsime apie tai pagalvoti, ir greičiausiai nuspręsime, kad ji nėra laisva.

Kai kalbate apie laisvą programinę įrangą, būtų geriausia jei vengtumėte naudoti tokius terminus kaip „nemokama“, nes jie neduoda suprasti, kad esminis klausimas yra laisvė, o ne kaina. Kai kurie dažni terminai, tokie kaip „piratavimas“ išreiškia nuomones, kurioms, mes tikimės, jūs nepritarsite.

Galiausiai, turėkite omenyje, kad interpretuojant tokius kriterijus, kokie nurodyti laisvos programinės įrangos apibrėžime, reikia mąstyti labai tiksliai ir atidžiai. Norėdami nustatyti ar tam tikra programinės įrangos licencija gali būti laikoma laisva, apie ją sprendžiame remdamiesi šiais kriterijais, ar ji atitinka jų dvasią bei tikslius žodžius. Jeigu licencijoje yra nesąžiningi suvaržymai, mes ją atmetame, net jeigu šiuose kriterijuose nenumatėme šios problemos. Kartais licencijos reikalavimas iškelia klausimą, ar šis jis yra priimtinas, ir norint į tai atsakyti prireikia didesnių apsvarstymų bei pasikonsultavimo su teisininku. Kai priimame naujo klausimo išvadą, mes dažnai atnaujiname šiuos kriterijus, norėdami leisti lengviau suprasti kodėl tam tikros licencijos juos atitinka arba neatitinka.

Atviri standartai, protokolai, formatai. Kas tai?

Atviri standartai - tai standartai, kuriuos bet kas gali laisvai naudoti, pamatyti specifikacijas bei reikšti pasiūlymus dėl tobulinimo. Kokie yra pagrindiniai atvirų standartų principai:

• Prieinamumas. Jie yra laisvai prieinami visiems (ir perskaitymo, ir įgyvendinimo prasme).
• Padidina galutinio vartotojo pasirinkimo laisvę. Atviri standartai sukuria sąžiningą, konkuruojančią rinką standarto realizavimams. Jie “nepririša” vartotojo prie konkretaus tiekėjo ar tiekėjų grupės.
• Nemokami. Atvirą standartą galima laisvai realizuoti visiems, už tai negali būti imamas mokestis. (gali būti imamas tik už sertifikavimą.)
• Jokios diskriminacijos. Atviri standartai bei organizacijos, kurios juos administruoja negali teikti pirmenybės vienam realizuotojui prieš kitą. Sertifikavimo organizacijos turi sudaryti galimybę patikrinti atitikimą standartams ir pigiems bei nemokamiems įgyvendinimams.

Atviru standartų naudojimo privalumai:

• Leidžia išsilaisvinti nuo monopolinio gamintojo (pvz. uždaro dokumentų formato MS Word (doc) naudojimas priverčia naudoti Microsoft Word, tuo tarpu atviro ASCII (txt) formato naudojimas leidžia mums pasirinkti iš daugelio teksto redaktorių).
• Leidžia naudoti standartą nepriklausomai nuo vieno iš PĮ gamintojų norų (joks gamintojas negalės uždrausti kitam realizuoti atvirą standartą savo PĮ).
• Leidžia sekti standarto pakeitimus ir įtakuoti juos (pvz. kai gaunamas pranešimas apie standarto saugumo skylęs, jos ištaisomos ir pateikiama atnaujinta formato specifikacija).
• Nepriklausomai nuo programinės įrangos užtikrina vienoda rezultatą (pvz. kadangi MS nesilaiko W3C rekomendacijų, puslapiai MS Internet Explorer kartais atvaizduojami kitaip nei Mozilla Firefox ar Safari naršyklėse.

Atvirų formatų pavyzdžiai:

• JPEG (.jpg) – atviras el. paveikslėlių formatas. Bet kas gali nemokamai sužinoti jo specifikacijas ir pagaminti produktą, kuris bus 100% suderinamas su .jpg formatu.
• HTML(XHTML) – WWW konsorciumo (www.w3.org) standartizuojamas formatas. Čia taip pat bet kas gali nemokamai sužinoti ir netgi patikrinti konkretaus HTML dokumento atitikimą standartui.
• OpenDocument – OASIS (www.oasis-open.org) standartizuojamas biuro dokumentų formatas, sukurtas XML formato pagrindu.
• PDF (Portable Document Format) – Adobe kompanijai priklausantis, tačiau atviras formatas.

Laisvų ir nelaisvų progamų kategorijos

Kalbant apie laisvas programas dažnai minimi skirtingi terminai (pvz. Open Source(Atviras kodas), Free Software (Laisvos programos), public domain, Freeware, Shareware...). Ne visi terminai reiškia tą patį. PĮ kategorijos:

Šita Chao-Kuei diagrama vaizdžiai parodo skirtingų programinės įrangos kategorijų tarpusavio priklausomybęs.

Laisvos programos (Free software)

Laisvoji programinė įranga platinama yra su licencija, kuri leidžia kiekvienam naudoti programą nepriklausomai nuo panaudojimo srities, kopijoti ir platinti ją nepakitusia arba su pakeitimais, už dyką arba už pinigus. Iš principo tai reiškia, kad su programa pateikiamas ir išeitinis tekstas. „Programa be išeitinių tekstų - ne programa.“ ("If it's not source, it's not software.")

Atviro kodo programos (Open Source)

Dažnausiai sakant „Atviros kodas“ turima omenyje „Laisvos programos“. Tačiau šitas terminas gali būti vartojamas ne tik „laisvoms programoms“. OSI (www.opensource.org) patvirtino nemažai licencijų kurias laiko atviro kodo, tačiau kai kurios iš jų turi apribojimų, dėl kuriu jos nėra compatable su laisvom (pvz. GNU GPL) licencijom. Taigi visos laisvos programos yra atviro kodo, bet ne visos atviro kodo programos yra laisvos.

Vieša nuosavybė (Public domain software)

Public domain programinė įranga, tai programos kurios atiduotos viešai nuosavybei, tokios programos nėra saugomos autorine teise. Jei programos kodas yra vieša nuosavybe, tai galime teigti, kad tokia programą yra laisva, nes kiekvienas gali ja naudotis pagal savo nuožiura, tačiau tam tikros programos modifikacijos (padarytos po to kai programa tapo vieša nuosavybe) gali prarasti laisvę, nes nėra jokiu taisyklių draudžiančiu uždaryti programą.

Copylefted software

Programos platinamos pagal copyleft tipo licencijas, tai tokios programos, kuriu platinimo sąlygos neleidžia redistributoriams pridėti kokius nors papildomus apribojimus. Kitaip sakant kiekviena programos kopija ir modifikaciją, privalo būti platinama pagal tą pačia licenciją kaip ir pirminė programą. Tai reiškia, kad kiekviena tokios programos kopija (net jei buvo modifikojama), privalo likti laisva.

Pigiau ar už dyką ?

Lietuvoje įvedus mokesčių lengvatas perkantiems kompiuterius su programine įranga, kompiuterių rinka stebėtinai pagyvėjo. Po lengvatos įvedimo kompiuteriais prekiaujančios bendrovės BMS kompiuterių su operacinėmis sistemomiš pardavimas išaugo daugiau nei dvigubai.

Paskutinį 2004 m. ketvirtį net pusė parduotų kompiuterių buvo su atvirojo kodo programine įranga. Bet ar padaugėjo tokių programų Lietuvoje? Ko gero, visiškai ne, nes, pasinaudoję lengvata, dauguma vartotojų, užuot naudoję nemokamą alternatyvą, lengvai įsigijo piratinius „Microsoft” gaminius. Kodėl dažnai besiskundžiantys, kad programos per brangios, Lietuvos gyventojai abejingi nemokamai platinamoms alternatyvoms?

Nuo pat savo įsikūrimo 1975–aisiais JAV kompanija „Microsoft” užsitikrino stabilią padėtį informacinių technologijų rinkoje, kurią pati ir išplėtė iki eilinių vartotojų. Patogūs programų langai ir kasdienėje veikloje naudingos funkcijos padarė kompiuterį suprantamą eiliniam vartotojui. Vis dėlto monopolininkai mažai kam patinka. Kadangi daugelis naudoja „Microsoft” operacinę sistemą, kompanija lengvai gali platinti kitus savo produktus, „pririšdama” juos prie populiariųjų, o tai, žinoma, kelia įtarimų, ar nepažeidžiama sąžininga konkurencija. Pastaruoju metu Europos Komisija imasi žingsnių apriboti JAV kompanijos vyravimą. Briuselis gali priversti kompaniją atskleisti svarbią informaciją apie savo operacinę sistemą „Windows” savo konkurentams (be teisės imti už tai pinigus), o jei „Microsoft” nesutiks, turės mokėti milijonines baudas. Tai padaryta siekiant padidinti informacinių technologijų rinkos konkurencingumą.

Europos Komisija atkakliai reikalauja, kad programinės įrangos kompanija „Microsoft” palengvintų savo konkurentams kelią į rinką, atskleisdama dalį savo operacinės sistemos „Windows” kodo. „Microsoft” ginasi, jog jau padarė pakankamai, o tolesni reikalavimai būtų pasikėsinimas prievarta atimti intelektinę nuosavybę. Ar iš jau šeštus metus trunkančio ginčo gali laimėti vis stiprėjanti su „Microsoft” konkuruojanti jėga – atvirojo kodo judėjimas? Ir dar svarbiau – ar iš to ką nors laimės vartotojai?

Lietuvoje AK mažai žinomas, bet jo, kaip alternatyvos ir atsvaros vyraujančiai „Microsoft” programinei įrangai, platinimą remia Informacinės visuomenės plėtros komitetas (IVPK) prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, o visuomeniniu lygmeniu jį populiarina visuomeninė organizacija „Atviras kodas Lietuvai”. Tačiau apie AK programas girdime nedaug. Kas tai lemia: sėkminga „Microsoft” veikla, Lietuvos gyventojų nesidomėjimas ar tai, kad AK programinė įranga paprasčiausiai neišlaiko konkurencijos?

AK programos pasižymi tuo, kad programos kodas, t.y. programavimo kalba surašytas pradinis tekstas, kuriuo vadovaudamasi veikia programa, gali būti peržiūrimas ir modifikuojamas kiekvieno vartotojo. Kad atitiktų AK apibrėžimą, programa turi „leistis” modifikuojama ir platinama – tiek kaip kodas, tiek kaip naudojimui parengta programa. Taip kiekvienas programavimą išmanantis vartotojas gali pats prisiderinti programinę įrangą prie savo poreikių ir ne tik ja naudotis, bet ir platinti kitiems.

Užuot ėmę pinigus už savo sukurtą produktą, programuotojai platina nemokamai tai, ką sukūrė iš nemokamai gauto produkto. Tačiau mažai kas nori dirbti iš idėjos. Tam, kad AK tobulėtų, jis turįs tapti verslu. „Microsoft” vartotojas sumoka už produkto licenciją ir gauna nemokamą palaikymą, o atvirojo kodo programas galima nemokamai gauti, bet tada moki už aptarnavimą”.

Jei daug kas daroma nemokamai, kažkas turi išlaikyti AK judėjimą. „Kai vyriausybė imasi ką nors remti, mokesčių mokėtojams tai kainuoja. Nuo to laiko AK nebėra nemokama programinė įranga”. Lietuvoje AK rėmimui skiriamos lėšos iš valstybės biudžeto, taip pat Europos Sąjungos struktūrinių fondų. Daugiau kaip 6 mln. litų skirta paties IVPK projektams. Parengtas projektas „mokyti valstybės tarnautojus dirbti su atvirąja programine įranga ir atviraisiais dokumentų standartais, parengti ir išleisti atvirosios programinės įrangos metodiką bendrojo lavinimo ir profesinėms mokykloms, parengti atvirosios programinės įrangos rinkinį ir vartotojo vadovą smulkiam ir vidutiniam verslui” ir kita.

Jei valstybės institucijos nedalyvautų [atvirojo kodo platinimo projektuose], tai Lietuvos gyventojai būtų paliekami visiškoje nežinioje dėl galimybių naudotis AK programine įranga. Valstybė turėtų imtis priemonių ištaisyti susiklosčiusią padėtį taip, kad neliktų nuskriausti ne vyraujančios kompanijos produktus perkantys vartotojai. Šiuo metu visi norintys teoriškai gali gauti informaciją iš valstybės institucijų, tačiau, visi priversti turėti „Microsoft” programinę įrangą, nes dauguma dokumentų prieinama tik „Microsoft” formatais. Standartų suderinimą palaiko ir Lietuvos nacionalinė vartotojų federacija, praėjusiais metais pasirašiusi kreipimąsi dėl programinės įrangos klausimų į Lietuvos Vyriausybę.

Su „Microsoft” kovoti sunku. Dauguma verslo įmonių naudoja jos programinę įrangą, neatsilieka ir valstybės institucijos. Darbdaviai nori išvengti papildomų mokymų, todėl nuperka tai, ką žino darbuotojai, o mokykloje mokoma to, kas dažniausia naudojama darbe. Taip atsiranda uždaras ratas. Kol AK programų suderinamumas su „Microsoft” produktais dar nepakankamas, mažai kas imtųsi mokyti moksleivius su jomis dirbti, nes po mokyklos baigimo jaunuoliams neišvengiamai vis tiek reikės mokytis dirbti su „Microsoft” gaminiais. Dar labiau mokyklų palankumą „Microsoft” didina tai, kad iš šios kompanijos programas mokyklos gauna lengvatinėmis sąlygomis.

Programinės įrangos rinkoje – įvairiausių interesų susidūrimo sferoje – padrikų žinių klaidinamam vartotojui nesunku pasiklysti. Lietuvoje eilinis kompiuterio vartotojas dažnai nusprendžia nei pirkti „Microsoft” programinę įrangą, nei ieškoti jai alternatyvų, nes visai nesunku gauti nelegalias „Microsoft” programų kopijas. Nieko keista, kad kai tai padaryti taip paprasta, legalių ir vogtų „Microsoft” produktų dalis rinkoje nepalieka AK jokių vilčių.

Ginče dėl programinės įrangos kompromisu galėtų tapti atvirų standartų principas. Kitaip tariant, užtektų, kad programos „susikalbėtų” ir atpažintų viena kitos dokumentus. „Microsoft” pradeda pripažinti, kad tai būtina. Jei atvirųjų standartų principas bus įgyvendintas, gal pagaliau galėsime tikėtis, kad programinės įrangos pasirinkimas taps skonio reikalu, o ne tarptautinio lygio politikos klausimu.

Įvairios programinės įrangos alternatyvos

• Microsoft Windows - Linux, xBSD, OpenSolaris, ReactOS.
• Microsoft Office - OpenOffice, KOffice, GnomeOffice.
• MSN Messenger - AMSN messenger, Gaim.
• Adobe Photoshop - Gimp.
• Internet Explorer - Opera, Mozilla Firefox.
• Outlook - Mozilla-Thunderbird, Eudora, Pine.
• IIS - Apache, Tomcat, lighttpd.
• Exchange - Sendmail, Qmail, Exim.

Dešinėje pusėje pateiktos vienos iš populiariausių nemokamų PĮ alternatyvų.