Moore'o dėsnis

Kas dvejus metus mikroschemoje esančių elektroninių komponenčių skaičius padvigubėja. Jei vienas pirmųjų „Intel“ procesorių „Intel 4004“ turėjo tik 2 300 tranzistorių, dirbo 740 kilohercų dažniu, buvo keturių bitų ir mokėjo dirbti tik su 4096 bitais išorinės atminties, tai vėlesnis „Intel“ procesorius 8080 jau turėjo 6 000 tranzistorių, dirbo 2-3 megahercų dažniu buvo 8 bitų ir mokėjo dirbti net su 64 kilobaitais atminties.

Pirmieji procesoriai turėjo tiek mažai elementų todėl, kad inžinieriai nemokėjo pagaminti smulkių tranzistorių. Pirmųjų procesorių tranzistorių dydžiai buvo dešimtys mikrometrų. Praėjus 2-3 metams inžinieriai išmokdavo du kartus sumažinti tranzistoriaus mikroschemoje užimamą plotą, būtent todėl Gordonas Moore'as ir galėjo suformuluoti savo garsiąją pastabą, kuriai vėliau ir buvo suteiktas Moore'o dėsnio vardas. Tranzistorių skaičius, procesorių dažnis bei kompiuterių atmintis ilgą laiką augo būtent taip, kaip nusakė Moore'o dėsnis. Vos po 20 metų nuo „Intel 4004“ pasirodęs „Intel 486 DX 2“ procesorius jau turėjo 1,2 mln tranzistorių ir dirbo 100 MHz dažniu!

Po dešimties metų, 1999 metais atsiradęs „Pentium III“ procesorius jau turėjo 28 mln tranzistorių bei dirbo 1,4 GHz dažniu! Ateitis atrodė šviesi tiek pačiai korporacijai „Intel“ ir jos konkurentams, tiek kompiuterių vartotojams. 2000 metais „Intel“ išleido į rinką pirmus „Pentium 4“ procesorius, turėjusius 42 mln tranzistorių ir veikusius net 1,5 GHz dažniu!